Pirmiausia norėčiau panagrinėti pačias istorijas ir pasidalinti kylančiais klausimais į kuriuos, turbūt turėtume sau atsakyti kiekvienas pats. Kaip jau minėjau, abejose istorijose merginos net ir turėdamos po du aukštųjų mokyklų diplomus niekaip neranda darbo ir dėl to kaltina darbdavius, valstybę, ar bet ką, tik ne pačias save. Deja, viena iš jų neatskleidžia kur gi jį įgijo tuos savo „du aukštuosius“, tačiau sprendžiant iš jos šeimyninės padėties bei amžiaus, galima numanyti, jos situacija panaši į tą, kurioje šią informaciją nutartą atskleisti. Taigi, toje kitoje situacijoje „dviejų aukštųjų“ vardu įvardijami Alytaus kolegijos, bei Mykolo Romerio universiteto diplomai. Žinoma, baigtos aukštosios mokyklos vardas kiekvienam apie ją baigusią asmenybę sukelia skirtingus jausmus. Tačiau didžioji dalis nuomonių sutapo su manąja ir vieningai vertina Mykolo Romerio universiteto diplomo reikšmę, o juo labiau, ką reiškia diplomai iš ne pirmaujančiųjų kolegijų. Daugybės komentatorių, o taip pat ir mano, nuomone, istorijoje minėtų aukštųjų mokyklų baigimas pats savaime toli gražu nepadaro žmogaus geidžiamu darbo rinkoje. Tad galbūt tiems šimtams jaunuolių, baigusių panašaus rango aukštąsias mokyklas vertėtų nusileisti ant žemės ir suprasti, kad jų išsilavinimas, tai dar nėra viskas? Turbūt pats laikas atsisakyti to įsitikinimo, kad jie yra kažkuo geresni už šimtus kitų, baigusių tas pačias ar net geresnes aukštąsias mokyklas.
Kitas dalykas, kuris pasirodė klaidinantis yra labiau priklausomas nuo asmeninės nuomonės. Šį kartą panagrinėsiu komentarus ir patarimus. Abi istorijos susilaukė didžiulio susidomėjimo ir surinko šimtus komentarų. Dažnas komentuojantysis patarinėjo, kad derėtų pasidomėti kokios specialybės yra paklausios ir kokių specialybių „diplomuotų specialistų“ Lietuvos aukštosios mokyklos „prigamina“ daugiausiai. Teisingas patarimas, tačiau ar tikrai jis teisingas visais atžvilgiais? Mano įsitikinimu, jis teisingas tik tuomet, kai žmogus tikrai mano, kad yra pasiryžęs paaukoti tai, kas jam patinka ir yra įdomu, vardan specialybės, kuri padėtų jam pasiekti pasiturinčio gyvenimo. Pabrėžiu – padėtų pasiekti, bet tikrai ne garantuotų pasiturinčio gyvenimo, nes tokio gyvenimo garantuoti negali nei viena specialybė pati savaime. Aš siūlyčiau pirmiausia rinktis tai kas įdomu. Nesvarbu kiek tai, remiantis šiuolaikinėmis tendencijomis, perspektyvu ar ne perspektyvu, kadangi perspektyvūs būna žmonės, o ne specialybės. Patarlė sako: „per prievartą mielas nebūsi“, taip pat ir su specialistais bei specialybėmis, nemėgdamas to ką darai, geru specialistu vargu ar tapsi.
Taigi, išmeskime iš galvos įsitikinimą, kad baigti mokslai patys savaime padaro mus išskirtiniais, juk puikiai suprantame, kad ne mes vieni juos baigėme. Nenorėkim būti direktoriais neragavę prastesnio darbo su prastesniu atlyginimu. Na, o galvodami kokią specialybę pasirinkti, pirmiausia atsirinkime kas mums svarbiau, gyvenimas sotus materialiai, ar sotus dvasiškai.
Dalinuosi ir minėtomis istorijomis iš 15min.lt:
]]>Mano kuklia nuomone reikėtų ne tik nekompensuoti to, ką praras uždraudus juridinių asmenų aukas, tačiau visai nutraukti partijų finansavimą iš valstybės biudžeto. Tikrai nemanau, kad visi Lietuvos piliečiai, mokesčių mokėtojai, nori savo suneštus mokesčius skirti politinėms partijoms, kuriomis, ne paslaptis, pasitikėjimas yra itin mažas. Taip pat, norint mažinti galimą rėmėjų įtaką partijų veiksmas ir sprendimams, reikėtų uždrausti ir fizinių asmenų savanorišką aukojimą partijoms, narių savanoriškas įmokas.
Vienintelis finansavimo šaltinis turėtų likti stojamasis ir/arba nario mokestis.
Įdomumo dėlei susipažinkime su politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymu.
]]>1993 m. Vyriausybė patvirtino komisijos Armijos Krajovos (toliau – AK) veiklai Lietuvoje išnagrinėti išvadas. Komisija nurodė, jog AK Lietuvoje padarė nusikaltimų žmoniškumui ir stengėsi atplėšti Vilnių ir jo kraštą nuo Lietuvos.
Vienas žiauriausių AK nusikaltimų buvo, kai vien per paskutinę 1944 metų birželio savaitę Dubingių apylinkėse buvo nužudyta šimtas lietuvių. Negalutiniais duomenimis, AK siautėjimo laikotarpiu Vilnijoje buvo nužudyta apie tūkstantis lietuvių, nemažai buvo nužudyta ir kitų tautybių žmonių.
Alfa.lt: Prieš Armijos Krajovos pagerbimą Vilniaus raj. protestavę nacionalistai suimti dėl lipdukų
Alfa.lt: Armijos Krajovos bandymas užimti Vilnių paminėtas su policija ir Tomaševskiu
Man, kaip lietuviui, toks minėjimas yra įžeidžiantis, ypač kai pagarbą Lietuvoje nusikaltimų žmogiškumui padariusiai armijai reiškia viena Lietuvos savivaldybių – Vilniaus rajono savivaldybė.
Vilniaus rajono lietuviai, gal pagaliau sukruskite ir parodykite jog Vilnius ir jo kraštas yra ne kieno kito, o mūsų – lietuvių. Bent jau per sekančius savivaldos rinkimus, nes laiko atgal, deja, nebe atsuksi. O iš klaidų reikia mokytis!
Ilgai tylėjau ir visai pamiršau savo tinklaraštį kol vieną dieną pamačiau jog jis neveikia. Pasirodo, užsidarė man talpinimo paslaugas teikęs hostingas ir kažkodėl manęs nepasiekė jo siustas pranešimas apie tai. Labai gaila per pora metų sukauptų straipsnių, tačiau ką padarysi. Patarimas ateičiai – darykite atsargines kopijas! Nors, kartais ir žinant šią taisyklę kartais nutinka taip, kaip nutiko man. Naujausia atsarginė kopija buvo seno kompiuterio atmintyje, kuri taip pat prieš gerus metus buvo ištrinta.
Gražaus jums pavasario! (nežinau ar dar yra likusių lankytojų, bet kaip čia nepalinkėsi)
O aš, tikiuosi, ateityje dar prabilsiu šiame tinklaraštyje.