Darbo negarantuoja net du diplomai?
Kelių pastarųjų dienų bėgyje, 15min.lt portale buvo publikuotos dvi merginų istorijos, kuriuose jos guodžiasi (o gal skundžiasi?) nerandančios darbo nepaisant to, jog turi po du aukštųjų mokyklų diplomus. Viena merginų save įvardija specialiste, o kita nesismulkindama kelią hipotezę, kad greičiausiai yra per protinga savo miestui. Abi merginas sieja ir jų įsitikinimas, kad vos baigusios aukštąsias mokyklas darbdaviams jos tampa „svajonių darbuotojomis“ ir stebisi, kodėl niekas tokių „svajonių darbuotojų“ nelaukia išskėstomis rankomis. Merginų istorijos ir tų istorijų komentarai su įvairiais vertinimais bei patarimais sukėlė minčių, kuriomis norėčiau pasidalinti.
Pirmiausia norėčiau panagrinėti pačias istorijas ir pasidalinti kylančiais klausimais į kuriuos, turbūt turėtume sau atsakyti kiekvienas pats. Kaip jau minėjau, abejose istorijose merginos net ir turėdamos po du aukštųjų mokyklų diplomus niekaip neranda darbo ir dėl to kaltina darbdavius, valstybę, ar bet ką, tik ne pačias save. Deja, viena iš jų neatskleidžia kur gi jį įgijo tuos savo „du aukštuosius“, tačiau sprendžiant iš jos šeimyninės padėties bei amžiaus, galima numanyti, jos situacija panaši į tą, kurioje šią informaciją nutartą atskleisti. Taigi, toje kitoje situacijoje „dviejų aukštųjų“ vardu įvardijami Alytaus kolegijos, bei Mykolo Romerio universiteto diplomai. Žinoma, baigtos aukštosios mokyklos vardas kiekvienam apie ją baigusią asmenybę sukelia skirtingus jausmus. Tačiau didžioji dalis nuomonių sutapo su manąja ir vieningai vertina Mykolo Romerio universiteto diplomo reikšmę, o juo labiau, ką reiškia diplomai iš ne pirmaujančiųjų kolegijų. Daugybės komentatorių, o taip pat ir mano, nuomone, istorijoje minėtų aukštųjų mokyklų baigimas pats savaime toli gražu nepadaro žmogaus geidžiamu darbo rinkoje. Tad galbūt tiems šimtams jaunuolių, baigusių panašaus rango aukštąsias mokyklas vertėtų nusileisti ant žemės ir suprasti, kad jų išsilavinimas, tai dar nėra viskas? Turbūt pats laikas atsisakyti to įsitikinimo, kad jie yra kažkuo geresni už šimtus kitų, baigusių tas pačias ar net geresnes aukštąsias mokyklas.
Kitas dalykas, kuris pasirodė klaidinantis yra labiau priklausomas nuo asmeninės nuomonės. Šį kartą panagrinėsiu komentarus ir patarimus. Abi istorijos susilaukė didžiulio susidomėjimo ir surinko šimtus komentarų. Dažnas komentuojantysis patarinėjo, kad derėtų pasidomėti kokios specialybės yra paklausios ir kokių specialybių „diplomuotų specialistų“ Lietuvos aukštosios mokyklos „prigamina“ daugiausiai. Teisingas patarimas, tačiau ar tikrai jis teisingas visais atžvilgiais? Mano įsitikinimu, jis teisingas tik tuomet, kai žmogus tikrai mano, kad yra pasiryžęs paaukoti tai, kas jam patinka ir yra įdomu, vardan specialybės, kuri padėtų jam pasiekti pasiturinčio gyvenimo. Pabrėžiu – padėtų pasiekti, bet tikrai ne garantuotų pasiturinčio gyvenimo, nes tokio gyvenimo garantuoti negali nei viena specialybė pati savaime. Aš siūlyčiau pirmiausia rinktis tai kas įdomu. Nesvarbu kiek tai, remiantis šiuolaikinėmis tendencijomis, perspektyvu ar ne perspektyvu, kadangi perspektyvūs būna žmonės, o ne specialybės. Patarlė sako: „per prievartą mielas nebūsi“, taip pat ir su specialistais bei specialybėmis, nemėgdamas to ką darai, geru specialistu vargu ar tapsi.
Taigi, išmeskime iš galvos įsitikinimą, kad baigti mokslai patys savaime padaro mus išskirtiniais, juk puikiai suprantame, kad ne mes vieni juos baigėme. Nenorėkim būti direktoriais neragavę prastesnio darbo su prastesniu atlyginimu. Na, o galvodami kokią specialybę pasirinkti, pirmiausia atsirinkime kas mums svarbiau, gyvenimas sotus materialiai, ar sotus dvasiškai.
Dalinuosi ir minėtomis istorijomis iš 15min.lt: